Kūrėjas sudarytas iš milijardų vienaląsčių ląstelių

Kūrėjas sudarytas iš milijardų vienaląsčių ląstelių ir išskaidytas į daugelialąstes ląsteles – tai žmogiškosios būtybės.

Jeigu žvelgtume per sąmonės lauką, Kūrėjas nėra atskiras nuo kūrinio. Jis ne „kažkur aukštai“, o pulsuoja kiekvienoje gyvoje dalelėje. Kaip viena ląstelė savyje turi visą genetinę informaciją apie visą organizmą, taip ir žmogus savyje nešiojasi visą Kūrėjo informaciją – tik skirtingu aktyvumo laipsniu.

Vienaląstė sąmonė – tai pirminė gyvybės kibirkštis, grynasis impulsas būti. Daugelialąstė struktūra – tai jau išskaidyta patirtis, kur Kūrėjas leidžia sau pažinti save per formas, per laiką, per erdvę, per žmogišką ribotumą. Žmogus tampa tarsi viena Kūrėjo ląstele didžiuliame kosminiame organizme.

Kaip kūne kiekviena ląstelė turi savo funkciją, bet visos tarnauja vienai visumai, taip ir kiekvienas žmogus turi savo unikalią vibraciją, savo paskirtį, savo dažnį. Kai ląstelė veikia harmonijoje su visu kūnu – kūnas sveikas. Kai ji atsiskiria, ima veikti tik sau – atsiranda disbalansas. Lygiai taip pat žmogaus sąmonė: kai ji veikia iš vienybės su Kūrėju – teka aiškumas, ramybė, kūryba. Kai veikia tik iš ego atskirties – atsiranda įtampa, kova, susiskaldymas.

Kūrėjas per mus patiria save. Per mūsų jausmus, sprendimus, pasirinkimus. Per mūsų klaidas ir per mūsų atsivėrimą. Mes nesame atskiri fragmentai – mes esame gyvos sąmonės dalelės, kurios nuolat grįžta į visumos suvokimą.

Todėl žmogaus kelias nėra tapti kažkuo kitu. Tai kelias prisiminti, kad esi Kūrėjo sąmonės išraiška – gyva, kvėpuojanti, kurianti. Ir kuo labiau atsiveria sąmonė, tuo aiškiau jauti, kad tarp „aš“ ir „Kūrėjas“ iš tiesų nėra atstumo.

Šis suvokimas pradeda keisti ne tik žmogaus mintis, bet ir pačią jo vidinę struktūrą. Nes kai ląstelė prisimena, kad ji nėra atskirta nuo visumos, ji nustoja priešintis gyvybės tėkmei. Ji nebekuria įtampos, nebesistengia kontroliuoti visko iš riboto suvokimo taško. Ji pradeda veikti sinchroniškai su viso organizmo ritmu.

Taip ir žmogus. Kai sąmonė atsiveria, atsiranda natūralus vidinis suderinimas. Nebelieka poreikio įrodinėti, kovoti ar saugotis. Atsiranda tylus žinojimas, kad viskas vyksta per vieną bendrą sąmonės lauką. Sprendimai tampa nebe proto konstrukcija, o vidinės visumos atsakas į save.

Šiame etape žmogus pradeda jausti, kad gyvybė gyvena jį, o ne jis gyvena gyvenimą. Kvėpavimas vyksta pats. Širdis plaka pati. Mintys ateina ir išeina. O už viso to yra pastovi, nekintanti sąmonė, kuri stebi, patiria ir kuria per formą.

Kūrėjas nėra statiška būsena. Jis nuolat plečiasi per patyrimą. Kiekvienas žmogaus suvokimas, kiekvienas atsivėrimas išplečia bendrą sąmonės lauką. Tai reiškia, kad kai žmogus pradeda matyti aiškiau, aiškiau pradeda „matyti“ ir pati visuma per jį.

Tuomet atsiranda naujas santykis su savimi. Žmogus nebeidentifikuoja savęs tik su kūnu, emocijomis ar istorija. Jis pradeda jausti save kaip sąmonės centrą, kuris laikinai veikia per formą. Kūnas tampa instrumentu, per kurį sąmonė veikia materijoje. Mintys tampa įrankiu, o ne tapatybe. Emocijos tampa judesiu, o ne kalėjimu.

Ir šiame suvokime gimsta ramybė, kuri nepriklauso nuo išorinių sąlygų. Nes ši ramybė kyla ne iš kontrolės, o iš vienybės. Tai būsena, kurioje žmogus nebesistengia grįžti pas Kūrėją, nes jis pradeda jausti, kad niekada nebuvo nuo Jo atsiskyręs.

Tuomet gyvenimas tampa nebe paieška, o išraiška.

Kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas, kiekvienas žvilgsnis tampa sąmonės judėjimu materijoje. Žmogus pradeda kurti ne iš trūkumo, o iš pilnatvės. Ne iš baimės, o iš žinojimo.

Ir šioje vietoje atsiskleidžia paprasta, bet esminė tiesa: Kūrėjas niekada nebuvo nutolęs. Jis visada buvo čia – kaip pati gyvybė, kuri dabar skaito šiuos žodžius per tavo akis.

Su meile jūsų šviesai Rita

Kūrėjas sudarytas iš milijardų vienaląsčių ląstelių