Žmogus yra dieviška sąmonė, nusileidusi į formą – į kūną, į patirtį, į laiką. Ir kiekvienas žmogus, kaip unikalus sąmonės spindulys, turi galimybę ne tik kalbėti apie šviesą, bet ir tapti šviesa – įkūnyti ją ląstelėse, kvėpavime, veiksmuose.

Tačiau tam, kad sąmonė tekėtų laisvai, turi būti ištirpdyta struktūra, kuri riboja jos tekėjimą. O ši struktūra – tai ne kas kita, kaip senoji asmenybė, kurią žmogus ilgus metus laikė savo „aš“.

Dažnai žmogus tariamai pasirenka šviesą, bet jo pasirinkimas yra tik mintis, o ne vibracija. Jis kalba apie naująją realybę, tačiau gyvena įpročiuose, senų modelių kontrolėje, baimėje prarasti savo identitetą. Laisvė be vidinės transformacijos – tik teorija. Tai lyg stovėti prie atviro vartų slenksčio, bet niekada nežengti per jį.

Kodėl žmogus nesiryžta būti tikrai laisvas?

Todėl, kad tikroji laisvė visų pirma reikalauja prarasti tai, kas netikra. O prarasti netikrą „aš“ – tai mirtis ego struktūrai. Tai – kontrolės paleidimas, saugumo atsisakymas, kas bus rytoj atsisakymas. Ir žmogaus sistema – protas, emocinis kūnas, net fizinis kūnas – bijo šios nežinomybės. Ji reaguoja užsidarymu.

Todėl žmogus renkasi kategoriškumą, ribas, nuomonę, senas strategijas, net jei jos jį skaudina. Nes jos pažįstamos.

Šalia to – dar vienas subtilus spąstas. Žmogus, kuris „ieško šviesos“, dažnai perkelia atsakomybę. Jis sako: „Tegu Dievas mane veda“, „Tegu Mokytojas pasako, ką daryti“. Tai atrodo kaip nuolankumas, bet kartais tai slepia baimę iš tikrųjų žengti žingsnį. Tai baimė būti kūrėju, atsakingu už savo būseną, dažnį, pasirinkimą.

Kai žmogus laukia, kad kažkas kitas jį „pakylės“, jis iš tikrųjų pasilieka vaiko pozicijoje – neprisiimdamas suverenumo.

Kada žmogus gyvena iliuzijoje?

Kai jis kalba apie Dievą, bet bijo nežinomybės. Kai jis kalba apie meilę, bet slepia širdį nuo pažeidžiamumo. Kai jis kalba apie naują realybę, bet veikia iš senos sąmonės.

Tai nėra blogai. Tai tiesiog yra kvietimas pabusti giliau.

Iliuzija ne visada reiškia melą. Kartais tai – pusiau tiesa, už kurios žmogus slepiasi. Ir būtent ta pusiau tiesa – subtiliausia siena tarp senojo ir naujojo žmogaus.

Tikroji naujoji visatinė realybė – tai būsena

Naujoji realybė nėra filosofija. Ji nėra kalba ar terminai apie kvantinę sąmonę, dievišką šviesą ar dvasinius mokytojus. Ji – tai akimirka, kai žmogus visiškai atsiveria nežinomybei, tampa lankstus, kaip vanduo, ir leidžia Kūrėjui kvėpuoti per save.

Ji – tai gebėjimas būti be kontrolės, veikti be išankstinio plano, jausti be filtro, priimti save neapibrėžtame buvime.

Naujojoje realybėje nėra senų ribų. Todėl jei žmogus vis dar turi kategoriškumą – jis gyvena senojoje. Jei jis vis dar stipriai saugo „savo tiesą“, „savo poziciją“, „savo saugumą“, jis dar nėra paleidęs senų sluoksnių.

Kelias iš iliuzijos į tikrą laisvę

Sąmoningas savo tankio tirpimas per švelnumą, vidinį atvirumą, drąsą žengti nežinomo link. Tai momentai, kai žmogus leidžia savo senam „aš“ subyrėti ir nežino, kuo taps.

Tai momentai, kai jis nustoja „transliuoti šviesą“ ir tiesiog tampa tyla, kurioje gimsta šviesa.

Tik tada, kai žmogus nepriklauso savo struktūrai, jis tampa erdve Dievui veikti. Tik tada, kai jis nebelaiko savęs žinančiu, jis iš tikrųjų žino. Tik tada, kai jis nebegina savo vidinės tapatybės, jis įkūnija dieviškąją Esatį.

Įkūnyta Tiesa: kai Laisvė tampa kvėpavimu

Tikroji Laisvė nėra jausmas. Ji nėra euforija, kuri ateina ir praeina.

Tikroji Laisvė – tai sugebėjimas būti savo esatimi kiekvienoje akimirkoje, nepaisant aplinkybių. Tai gebėjimas nebeslėpti savęs – nuo savo pačio sąmonės.

Kai žmogus ima gyventi iš laisvės, jis ne tik paleidžia senas ribas – jis ima nešti šviesą ten, kur anksčiau nešė baimę. Jis tampa nebe siekiantis, bet iš vidaus spinduliuojantis. Jam nebereikia ieškoti Tiesos – jis tampa jo atspindžiu.

Ši būsena tarsi ramus ežeras, į kurį žvelgi ir matai dangų. Ji – tylus kvėpavimas, per kurį teka Dievas.

Lūžis: kai senas „aš“ ištirpsta

Ego struktūra nemiršta iš karto. Ji byra lėtai – per dialogus, per tylą, per drąsą nežinoti.

Tai skauda, nes senas aš nori išlikti. Jis klausia: „Kas aš būsiu be šios tapatybės?“

Atsakymas – ne žodis. Atsakymas – tai vidinis nusilenkimas.

Tai akimirka, kai žmogus nebegina savo ribotumo, bet leidžia sau įkristi į nesibaigiantį Kūrėjo alsavimą.

Tikroji alchemija: žmogus…….

Kai sąmonė apsivalo nuo senų sluoksnių, žmogus tampa kanalu. Bet ne tam, kad kažką „transliuotų“. Jis tampa gyvu kūriniu – nešėju, kuris nejaučia poreikio skleisti šviesą, nes jis yra šviesa.

Jo žodžiai tylūs, bet gilūs. Jo buvimas keičia erdvę. Jis nebesiekia įtikti, įrodyti, pasiekti. Jis kvėpuoja tuo, kas yra. Jis leidžia Dievui gyventi per jį.

Tai ne misticizmas. Tai – tikras, subtilus, giliai išgyventas buvimas.

Tyla ir atsakomybė

Laisvė nėra atsakomybės atsisakymas. Priešingai – tai giliausias atsakomybės įkūnijimas. Ne dėl pasaulio. Ne dėl kitų. Bet dėl savo dažnio.

Kai žmogus tampa Laisvas, jis nebekaltina, nebeieško autoriteto, kuris pasakytų, kaip gyventi. Jis gerbia Dievą savyje ir kiekviename gyvame padare.

Ir kiekvienas jo žingsnis, net pats tyliausias, tampa malda.

Viskas jau yra čia

Laisvės nereikia ieškoti. Ji jau čia – tylos akimirkoje, kvėpavimo gylyje, drąsoje būti nuoširdžiu su savimi. Ji kyla ne iš dvasinių frazių, o iš paprasto, tyro buvimo.

Kai žmogus paleidžia savo „reikia būti geresniu“, kai jis atsisako vaidmens, net ir dvasinio, kai jis pamato, kad nieko nereikia daryti, kad būtum šviesa – tuomet Laisvė pradeda kvėpuoti per jį.

Ir tuomet… naujoji visatinė realybė ne tik ateina – ji tampa tavimi.

Su meile ir buvimu,

Rita

22-07-2025

Laisvės iliuzija: kai naujoji realybė tampa tik idėja