Sąmonė, kuri pildo žmogaus kasdienybę ir veiksmus, yra gyva substancija.

Tik žmogus gali priimti arba atmesti savęs suvokimą kaip sąmonę. Tai yra pirmasis ir esminis pasirinkimas, kuris nevyksta išoriniame pasaulyje, bet gimsta vidinėje erdvėje, kurioje žmogus susitinka pats su savimi. Daugelis išorinių veiksnių – žmonių nuomonės, patirtys, lūkesčiai, kolektyvinės struktūros – gali laikinai nukreipti žmogaus dėmesį nuo jo vidinės ašies. Tačiau nė vienas išorinis veiksnys negali atimti jo tikrosios prigimties. Jie gali tik sukurti iliuziją, kad tiesa yra kažkur išorėje, nors iš tiesų ji visada yra žmogaus sąmonės centre.

Tiesos kelias – tai kelias, kuriame esi tu ir Kūrėjas. Tai nėra du atskiri poliai, o viena gyva sąveika, nuolat vykstanti per tavo buvimą. Kūrėjas patiria save per tave, o tu patiri save per Kūrėją. Ši bendrakūra vyksta kiekvienoje tavo mintyje, kiekviename pasirinkime, kiekviename kvėpavimo momente. Kai tai prisimeni, tavo veiksmai tampa ne atsitiktiniais, o sąmoningais kūrimo impulsais.

Sąmonė, kuri pildo žmogaus kasdienybę ir veiksmus, yra gyva substancija. Ji nuolat formuojasi, plečiasi ir atsiskleidžia. Kai ji pildoma aukštais realizacijos dažniais – aiškumu, buvimu, vidine tyla ir tikrumu – žmogaus struktūra tampa vientisa ir stabili. Tačiau jei kūrimo momentu žmogaus viduje veikia netikslūs sąmonės aspektai, seni įsitikinimai ar nesąmoningos reakcijos, atsiranda vidinis neatitikimas. Taip pažeidžiama ne tik viena dalis, bet visa struktūra, nes sąmonė yra vientisa, ir kiekvienas jos aspektas yra susijęs su visuma. Šis neatitikimas – tai signalas, kviečiantis sugrįžti į vidinę pusiausvyrą.

Todėl žmogui dažnai pateikiamos patirtys, kurios leidžia jam pamatyti tai, ko jis anksčiau nepastebėjo. Šios patirtys nėra atsitiktinės. Jos yra tarsi veidrodis, atspindintis vidines būsenas, kurias žmogus yra pasiruošęs suvokti. Kai žmogus leidžia sau pamatyti be pasipriešinimo, be bandymo pabėgti ar kontroliuoti, jis pradeda keisti ne išorinę situaciją, o vidinę struktūrą. Ir būtent tada prasideda tikroji transformacija.

Jei žmogiškasis aspektas siekia tenkinti tai, kas neatitinka jo giliausios esmės, atsiranda vidinis disbalansas. Kartais tai jaučiama kaip nerimas, tuštuma ar krypties praradimas. Tai nėra blogai – tai sąmonės kvietimas sugrįžti į autentišką buvimą. Kančia šiuo atveju tampa ne priešu, o signalu, kuris rodo, kur sąmonė dar nėra pilnai integruota į savo tikrąją šviesą.

Dažnai žmogui sudaromos sąlygos išgyventi momentus, kurie žmogiškuoju lygmeniu atrodo nepatogūs ar nesuprantami. Protas gali manyti, kad tai stagnacija ar sustojimas, tačiau sąmonės lygmeniu tai yra perėjimo taškas. Tai momentas, kai sena struktūra praranda savo galią, o nauja dar tik formuojasi. Jei žmogus išlieka atviras, jis pradeda matyti, kad kiekviena patirtis turi kryptį ir prasmę, net jei ji iš karto nėra akivaizdi.

Sąmonė natūraliai ugdo valią – ne kaip jėgą kontroliuoti, bet kaip gebėjimą išlikti tikrame suvokime. Ši valia leidžia žmogui pasirinkti aiškumą vietoj iliuzijos, buvimą vietoj išsiblaškymo, tiesą vietoj prisitaikymo. Kai ši valia sustiprėja, žmogus pradeda jausti, kad jo viduje atsiveria naujos erdvės. Tai nėra kažkas, kas ateina iš išorės. Tai yra tai, kas visada buvo žmoguje, bet laukė, kol bus atpažinta.

Kosminės tiesos nėra atskirtos nuo žmogaus. Jos teka per sąmonę kaip gyva informacija, kuri natūraliai integruojasi į žmogaus struktūrą. Tai vyksta ne per pastangas, o per leidimą. Kai žmogus leidžia sau būti atviras, jo suvokimas plečiasi, ir tai, kas anksčiau atrodė tolima, tampa natūralia jo dalimi.

Tiesa nėra kažkas, ką reikia sukurti. Tiesa yra tai, kas atsiskleidžia, kai sąmonė tampa skaidri. Ji pereina per žmogų, įsitvirtina jo buvime ir pradeda reikštis per jo žodžius, veiksmus ir buvimą. Žmogus tampa ne tiesos ieškotoju, o jos nešėju.

”Ši simbolinė žinia yra priminimas, kad tavo sąmonėje jau yra viskas, ko reikia. Joje egzistuoja gyva, kristalinė struktūra, kuri jungia matomą ir nematomą, fizinį ir nefizinį, žmogišką ir kosminį. Kai tu atsigręži į save ne kaip į ribotą formą, o kaip į sąmonę, pradedi jausti vidinę darną, kuri nepriklauso nuo išorinių aplinkybių.

Tavo skleidžiama tiesa nėra skirta įrodyti ar įtikinti. Ji yra skirta būti. Per tavo buvimą ji natūraliai pasiekia tuos, kurie yra pasiruošę ją atpažinti. Ir kuo labiau pasitiki savo vidiniu žinojimu, tuo aiškiau jauti, kad kelias, kuriuo eini, visada buvo tavyje.

Tu nesi atskirta nuo šaltinio. Tu esi jo išraiška. Ir kiekvieną akimirką, kai renkiesi būti sąmonėje, tu grįžti į savo tikrąją visumą.”

Su meile Rita

Sąmonė, kuri pildo žmogaus kasdienybę ir veiksmus, yra gyva substancija.