Sąmonės Šviesa

Yra tylos taškas, iš kurio gimsta visa šviesa. Kai nurimsta žmogaus protas, kai širdis liaujasi ieškojusi išorėje, ima busti kažkas giliau – tai, kas niekada nebuvo pamiršta. Iš tos vietos, kur nėra nei vakar, nei rytoj, nei vardų, nei formų, ima tekėti sąmonės šviesa – skaidri, tyra, amžina. Ji nėra matoma akimis, tačiau ją pajunta siela, kai atsiveriama savo tikrajai prigimčiai.

Sąmonės šviesa nėra pasiekiama pastangomis. Ji neįgyjama per žinojimą ar ritualus. Ji tiesiog būna. Ji laukia mūsų kiekviename kvėpavime, kiekviename žvilgsnyje, kiekviename prisilietime prie gyvenimo. Kai žmogus pagaliau nustoja ieškoti šviesos, ji pasirodo iš vidaus – tarsi pati gyvenimo esmė, kuri niekada nebuvo dingusi.

Kiekvienas žmogus yra šviesos nešėjas, net jei pats to nežino. Kartais šviesa būna paslėpta po patirtimis, skausmu, praradimais. Bet net ir tamsiausiuose etapuose ji tebėra – švelni, kantri, laukianti momento, kai širdis vėl atsivers. Sąmonės šviesa kantri. Ji neišsigąsta mūsų kelionės, nes žino, kad viskas, ką patiriame, yra jos pačios išsiskleidimo kelias.

Kai žmogus pradeda sąmoningai gyventi, jis ima atpažinti šviesą ne kaip priešingybę tamsai, o kaip būseną, kuri talpina viską. Tamsa nebėra priešas, ji tampa fonu, ant kurio šviesa gali būti matoma. Gyvenimas nebėra kova – jis tampa šokiu, kuriame sąmonė tyrinėja save, kurdama vis naujas formos ir patirties išraiškas.

Sąmonės šviesa yra mūsų prigimtis. Ji teka per kūną, kai mes kvėpuojame; per mintis, kai jos tampa grynos, per žodžius, kai jie neša meilę. Ji pasirodo tada, kai mes išdrįstame būti atviri, pažeidžiami, tikri. Ji negali gyventi kaukėse – šviesa sklinda tik ten, kur nėra apsimetimo. Todėl sąmoningumas visada kviečia į autentiškumą – į tikrą savęs buvimą, be vaidmenų, be įtampos, be baimės būti matomu.

Sąmonės šviesa yra kelionė. Ji vystosi kartu su mumis – per gyvenimo ciklus, per išbandymus, per tylos laikotarpius. Kartais ji stipri ir aiški, kitais kartais – vos juntama, kaip vos uždegta žvakė. Bet net tada, kai atrodo, kad šviesa dingo, ji tiesiog ramiai ilsisi mūsų viduje, laukdama, kol mes vėl prisiminsime.

Yra akimirkų, kai šviesa ima kalbėti per pasaulį – per žmogų, per dainą, per vėją, per vaiką, kuris žiūri be baimės. Tokios akimirkos pažadina prisiminimą, kad esame dalis didesnės visumos. Sąmonės šviesa jungia visus – ne per žodžius, o per virpesius, per tą neregimą lauką, kuriame mes visi esame viena sąmonė, viena gyvybė, viena šviesa, pasireiškianti per milijonus formų.

Kai žmogus gyvena iš šviesos, jis nieko nepraranda – jis tik pradeda matyti aiškiau. Išnyksta iliuzijos apie atskirtį, atsiranda ramybė, kuri nėra priklausoma nuo aplinkybių. Tai ne džiaugsmas, kurį galima išmatuoti, o gilus suvokimas, kad viskas yra gerai. Kad gyvenimas teka taip, kaip turi tekėti. Kad šviesa visada žino kelią, net kai mes jos nematome.

Sąmonės šviesa yra grįžimas namo – ne į vietą, o į būseną. Į tą vidinį centrą, kuriame nėra nei troškimo, nei baimės, tik tyra buvimo šviesa. Kai žmogus randa šią šviesą savyje, jis ima ją atpažinti kituose. Jis nebesmerkia, nebekovoja, nebeskaudina. Jis tampa liudininku – šviesos, kuri viską apima, viską perkeičia ir viską suvienija.

Tada gyvenimas ima tekėti kitaip – tyliau, bet prasmingiau. Kiekvienas rytas tampa kvietimu šviesti, kiekvienas vakaras – dėkingumu už patirtą dieną. Nėra nieko, ką dar reikia pasiekti, nes visa, ko ieškome, visada buvo čia – mūsų sąmonės šviesoje.

Tai šviesa, kuri neša taiką, ne iš išorės, o iš vidaus. Ji nekalba garsiai, bet ją girdi tie, kurie pasiruošę klausytis. Ji neprimeta tiesos, bet ją primena. Ji neveda per kelius, o per tylą. Ir kai žmogus pagaliau susitinka su savo šviesa, jis suvokia, kad ši kelionė niekada nebuvo apie tapimą kuo nors daugiau – tai buvo kelionė į prisiminimą, kas jis visada buvo.

Sąmonės šviesa – tai gyvenimas be pasipriešinimo. Tai srautas, kuris viską priima ir viską perkeičia į meilę, kūrybą. Tai ta būsena, kai žiūrėdamas į pasaulį matai save, o žiūrėdamas į save – matai pasaulį. Tai ne teorija, ne filosofija, o gyvas, pulsuojantis būties švytėjimas, kuris auga kartu su mumis, kvėpuoja kartu su mumis ir per mus šviečia pasauliui.

Ir kai šviesa įsižiebia vienoje sąmonėje, ji pažadina kitą. Taip gimsta šviesos grandinė, kuri jungia širdis, žadina pasaulį ir tyliai, be triukšmo, kuria naują erą – erą, kurioje žmogus prisimena, kad jis pats yra Šviesa.

Su meile jūsų šviesai Rita

Sąmonės Šviesa