Naujojoje visatinėje realybėje žmogaus stabilumas tampa ne tik būties būsena, bet ir visatos kvėpavimo dalimi. Tai nėra statiška būsena, bet gyvas, dinamiškas suvokimo laukas, kuriame žmogaus sąmonė ir visatos sąmonė neatskiriamai susilieja. Stabilumas čia nėra kova su chaotiškais impulsais ar išoriniais veiksniais – tai tyro suvokimo gylis, kuriame nėra jokio vidinio pasipriešinimo.

Senojoje realybėje žmogus gyveno dualizme – atskirtumo tarp savęs ir visatos iliuzijoje. Stabilumo paieška buvo tarsi tiltas tarp vidinio chaoso ir siekiamos harmonijos.

Tačiau šioje naujojoje realybėje tilto nebereikia – žmogus tampa pačiu visatos ritmu. Jo emocinis kūnas, anksčiau buvęs kaip jautrus rezonatorius, veikiamas išorinių vibracijų, dabar susilieja su aukštesne tvarka. Jis nebeveikia kaip ribota sistema, reaguojanti į išorės impulsus, bet kaip laukas, skleidžiantis vidinę ramybę ir absoliučią darną.

Kai žmogus peržengia senosios realybės ribas, jis išsilaisvina iš „suspaustos energijos“ būsenos, kurioje sąmonė buvo apribota ir fragmentuota. Naujojoje realybėje viskas, kas anksčiau buvo suvokiama kaip atskiri kūnai – fizinis, emocinis, mentalinis – tampa vieninga energijos tėkme. Ši energija nėra skirta tik pačiam žmogui; ji yra visatos šokio dalis, kuri sklinda per jį į viską, ką jis patiria, kuria ar suvokia.

Šis perėjimas keičia žmogaus santykį su materija. Materija, kuri anksčiau buvo suvokiama kaip kieta ir statiška, tampa gyva ir vibruojanti. Žmogus ima suvokti, kad materija yra jo vidinio pasaulio atspindys, kad jos forma ir sklaida kyla iš sąmonės virpesių. Jo kasdienybė tampa nebe linijinė, bet kvantinė – jis gyvena ne iš įpročio, bet iš nuolatinio kūrybinio sąmoningumo. Jo veiksmai, žodžiai ir mintys tampa sąmonės materinimo būdu, o pati materija tampa dvasinės sklaidos įrankiu.

Stabilumas šioje būsenoje tampa žmogaus centras, iš kurio sklinda visatos vibracijos. Tai stabilumas, kuris nėra tik asmeninis – tai universalus stabilumas, kuris egzistuoja už žmogaus suvokimo ribų, tačiau per žmogų save įprasmina. Žmogus tampa tiltu tarp būties ir nebūties, tarp matomos ir nematomos visatos dalių. Šiame taške žmogus ne tik suvokia dėsnius – jis tampa pačiu jų įsikūnijimu.

Visų šių procesų esmė – žmogaus ir visatos sąmonės susiliejimas. Žmogus nustoja būti atskiru veikėju, jis tampa būties stebėtoju ir kūrėju vienu metu. Šioje harmonijoje nėra prievartos ar pastangų; viskas vyksta natūraliai, kaip upė teka į vandenyną. Stabilumas nėra tik būsena, tai yra gili vidinė jungtis su tuo, kas visada buvo ir visada bus – begaline visatos ramybe, kurioje egzistuoja tiek būtis, tiek nebūtis.

Toks žmogus tampa gyva jungtimi tarp dvasios ir materijos, tarp praeities ir ateities. Jis gyvena ne kaip ribotas individas, bet kaip atvira galimybė, kaip tyra erdvė, per kurią visata patiria save. Stabilumas čia ne tik apsaugo – jis tampa kūrybiniu principu, per kurį formuojasi nauji dėsniai, naujos realybės, nauji pasauliai.

10-01-2025

Su meile Rita

Stabilumas NVR