Tikroji išmintis prasideda tada, kai žmogus nustoja bėgti nuo savęs

Pirmas žingsnis link išminties – nustoti taisyti, keisti, kontroliuoti ar manipuliuoti ir iš aukštesnio lygmens. Ne todėl, kad keitimas savaime būtų neteisingas, bet todėl, kad bandymas keisti iš įtampos ar vidinio nepriėmimo sukuria tik paviršinį judesį, o ne tikrą transformaciją. Tikroji išmintis prasideda tada, kai žmogus nustoja bėgti nuo savęs ir pradeda matyti. Matyti be vertinimo. Matyti be noro iš karto pakeisti. Matyti tai, kas yra.

Žmogus ne visada gali iš karto įžvelgti visus savo sąmonės aspektus, nes dalis jų veikia subtiliuose sluoksniuose, už įprasto suvokimo ribų. Todėl gyvenimas natūraliai pateikia situacijas, kurios tampa veidrodžiais. Per kitus žmones, per pasikartojančius įvykius, per vidines būsenas žmogui parodoma tai, kas jame dar nėra pilnai suvokta. Vedlys nėra tik išorinis ar nefizinis buvimas – vedlys yra pati sąmonė, kuri per patirtį atskleidžia tiesą. Klausimas nėra, ar vedimas vyksta. Klausimas yra – ar žmogus leidžia sau tai pamatyti.

Čia atsiranda pasirinkimas tarp augimo ir patogumo. Patogumas visada siekia išlaikyti tai, kas pažįstama. Net jei tai riboja. Net jei tai stabdo. Nes pažįstama struktūra sukuria saugumo iliuziją. Augimas, priešingai, kviečia žengti į nežinomą erdvę, kurioje sena tapatybė pradeda tirpti. Todėl žmogus dažnai stovi tarp dviejų polių – tarp noro išsiplėsti ir noro išlikti tame, kas jau sukurta.

Situacijų lavina, kuri vis kartas nuo karto atkeliauja, nėra atsitiktinė. Ji juda spiralės principu. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad situacijos kartojasi, tačiau iš tiesų jos kyla vis iš gilesnio sluoksnio, kol žmogus pilnai suvokia jų esmę. Jei suvokimas lieka paviršiuje, situacija sugrįžta. Ne kaip bausmė, bet kaip neužbaigtas suvokimo ciklas. Sąmonė visada siekia vientisumo, ir tai, kas dar nėra integruota, natūraliai grįžta į patirties lauką.

Svarbiausias klausimas nėra, kodėl situacija atsitiko. Svarbiausias klausimas yra – iš kokios būsenos aš ją kuriu? Kokia mintis ją lydėjo? Kokia emocija buvo jos šaknyje? Mintis yra kryptis. Emocija yra energija. O patirtis yra jų sąveikos rezultatas. Kai žmogus pradeda tai matyti, jis nustoja būti pasyvus patirčių gavėjas ir tampa sąmoningu kūrėju.

Kartais žmogus patiria būseną, kurią galima apibūdinti kaip užstrigimą. Tarsi judėjimas sustoja. Tarsi neateina nauji suvokimai. Tarsi ryšys su aukštesne sąmonės erdve tampa tylus. Tačiau ši tyla nėra tuštuma. Tai yra perėjimo erdvė. Tai momentas, kai sena informacija jau integruota, o nauja dar tik formuojasi. Jei šiuo metu žmogus pradeda abejoti, spausti ar bandyti priversti procesą, jis sukuria vidinę įtampą, kuri dar labiau sulėtina natūralų tekėjimą.

Dažniausiai spraga atsiranda ne todėl, kad ryšys nutrūko, bet todėl, kad dėmesys nukrypo į išorę. Kai žmogus pradeda veikti iš lūkesčių, iš įrodinėjimo ar iš identiteto, kuris remiasi tuo, ką jis jau žino, sąmonės tekėjimas susiaurėja. Ego šiuo atveju nėra priešas. Ego yra struktūra, kuri siekia stabilumo. Tačiau jei žmogus pradeda su ja tapatintis kaip su galutine tiesa, jis nustoja girdėti gilesnį vedimą.

Todėl vienas svarbiausių momentų yra sugrįžimas į stebėjimą. Stebėti, kokios mintys gyvena tavo viduje. Stebėti, kokios emocijos kartojasi. Stebėti, kur teka tavo dėmesys. Nes dėmesys yra kūrimo jėga. Kur jis nukreiptas, ten pradeda formuotis realybė. Jei dėmesys nuolat grįžta į ribotumą, ribotumas stiprėja. Jei dėmesys atsiveria suvokimui, suvokimas plečiasi.

Tyla yra vartai į šį suvokimą. Ne išorinė tyla, bet vidinė. Tai erdvė, kurioje žmogus nustoja ieškoti ir pradeda būti. Tačiau daugelis žmonių vengia šios tylos, nes tyloje ištirpsta visos iliuzijos. Tyloje nebelieka vaidmenų. Nebelieka istorijų, kuriomis žmogus save apibrėžė. Ir tai gali atrodyti kaip praradimas, nors iš tiesų tai yra sugrįžimas.

Kai žmogus leidžia sau pereiti šį virsmą, jo suvokimas pradeda keistis. Jis pradeda matyti ne tik formą, bet ir esmę. Jis pradeda jausti ne tik išorinius įvykius, bet ir jų kilmę. Jis pradeda suvokti, kad realybė nėra fiksuota – ji yra gyvas procesas, kuris nuolat reaguoja į sąmonę.

Tam tikros žmogaus dalys gali priešintis šiam procesui, nes jos buvo sukurtos išgyvenimui, o ne plėtrai. Jos siekia išlaikyti stabilumą. Tačiau žmogaus esmė nėra stabilumas. Žmogaus esmė yra sąmonės judėjimas, nuolatinis atsiskleidimas.

Vidinis žinojimas nėra kažkas, ką reikia sukurti. Jis jau egzistuoja išplėstos sąmonės lauke, kuris visada yra prieinamas. Jį galima pajusti ne per protą, bet per buvimą. Per širdies erdvę, kurioje nėra analizės, nėra pastangų, nėra įtampos. Ten yra tik aiškumas.

Kai žmogus pradeda pasitikėti šiuo vidiniu žinojimu, jis nustoja ieškoti patvirtinimo išorėje. Jis pradeda gyventi iš vidaus į išorę, o ne iš išorės į vidų. Ir būtent tada jo gyvenimas nustoja būti atsitiktinių įvykių seka ir tampa sąmoningu kūrimo procesu.

Sąmonės gilumoje viskas jau yra. Nereikia nieko pridėti. Reikia tik prisiminti.

Su meile Rita

Tikroji išmintis prasideda tada, kai žmogus nustoja bėgti nuo savęs