KAS IŠ TIESŲ KEIČIASI, KAI KEIČIASI SĄMONĖ?

Kai nauja informacija pradeda leistis giliau, ji paliečia ir tas žmogaus dalis, kurios ilgą laiką organizavo jo gyvenimą. Gali keistis prioritetai, santykis su veikla, žmonėmis, savo kūnu, laiku, kūryba. Kartais natūraliai sumažėja noras tęsti tai, kas dar visai neseniai atrodė svarbu. Gali atsirasti daugiau tylos, poreikis būti savyje, stebėti, neskubėti naujai patirčiai iš karto suteikti pavadinimo. Viduje tuo metu gali vykti daug daugiau, nei matoma išorėje.

8/20/20263 min read

Pastaruoju metu vis stipriau jaučiu, kad sąmonės pokytį suprantame gerokai per siaurai, jeigu jį siejame tik su naujais suvokimais, stipresne intuicija, meditacinėmis patirtimis ar gebėjimu pamatyti daugiau. Visa tai gali lydėti žmogaus kelią, tačiau giliausias pokytis prasideda tada, kai keičiasi pati vidinė žmogaus sandara – principas, pagal kurį jo sąmonė priima informaciją, ją apdoroja, kuria pasirinkimus ir per kūną įveda juos į gyvenimą.

Sąmonė nėra vien tai, ką suvokiame apie save. Ji yra daug platesnė vidinė architektūra, jungianti mūsų mintis, kūną, energiją, pojūčius, vidinį žinojimą, kūrybinę jėgą ir gebėjimą veikti materijoje. Todėl kiekvienas gilesnis sąmonės pokytis anksčiau ar vėliau paliečia visą žmogaus sistemą. Keičiasi ne viena jos dalis – pradeda persitvarkyti ryšiai tarp dalių. Tai, kas ilgą laiką veikė per įprotį, automatinę reakciją, išmoktą elgesį, palaipsniui užleidžia vietą naujam vidiniam centrui, iš kurio žmogus pradeda kurti savo gyvenimą.

Man būtent čia atsiveria labai svarbi naujosios matricos samprata. Matrica man nėra kažkas išorėje, ką žmogus turėtų pasiekti. Tai gyvas organizuojantis principas, pagal kurį sąmonė geba kurti formą. Kai į žmogaus struktūrą įsilieja nauja informacija, ji ateina ne vien tam, kad būtų suprasta. Ji ieško vietos kūne, veiksmuose, santykiuose, pasirinkimuose, kūryboje, mūsų santykyje su materija. Informacija turi tapti gyva. Ji turi būti įkūnyta.

Todėl sąmonės evoliucija nėra vien kilimas į vis subtilesnes būsenas. Man ji vis labiau atsiveria kaip gebėjimas vis didesnę sąmonės apimtį įvesti į gyvenimą. Iš subtilaus suvokimo – į kūną. Iš pajautimo – į veiksmą. Iš vidinio žinojimo – į pasirinkimą. Iš energijos – į kūrybą. Iš sąmonės – į materiją. Ir būtent čia prasideda tikroji integracija.

Kartais žmogus gali patirti labai stiprią meditaciją, gauti gilų suvokimą ar pajusti visiškai kitą savo sąmonės sluoksnį, tačiau po kelių dienų vėl veikti taip pat. Tai nereiškia, kad patirtis buvo nereikšminga. Ji dar gali būti integruojama. Sąmonė jau pamatė daugiau, o visa žmogaus struktūra dar mokosi tuo gyventi. Man atrodo, kad būtent šioje vietoje šiandien vyksta labai daug svarbių procesų – tarp to, ką jau gebame patirti, ir to, ką jau gebame įkūnyti.

Man tai labai primena gyvybės persitvarkymą pagal naują vidinę informaciją.

Ir čia atsiranda tai, ką vadinu gyvybės kodu. Gyvybės kodas man nėra vien simbolis ar graži sąvoka. Jį jaučiu kaip gilesnę informaciją, pagal kurią gyvybė organizuoja save. Kaip vidinę architektūrą, kurioje slypi ne tik tai, kuo jau tapome, bet ir daug platesnės mūsų galimybės. Kai sąmonė pradeda pasiekti gilesnius savo sluoksnius, pradeda atsiverti ir kita prieiga prie šios informacijos. Tada pokytis vyksta jau ne vien minties lygmenyje. Jis pradeda keisti patį mūsų santykį su gyvybe.

Todėl vis mažiau norisi sąmonės kelią matuoti vien patirčių stiprumu. Daug svarbiau tampa stebėti: kaip aš gyvenu po to, ką patyriau? Kaip pasikeitė mano pasirinkimai? Kaip kalbu? Kaip kuriu? Kaip naudoju savo energiją? Kaip jaučiu kūną? Kaip elgiuosi tada, kai niekas manęs nestebi? Ar tai, ką suvokiau meditacijoje, jau turi vietą mano kasdienybėjė - santykiuose, darbe, sprendimuose ir paprasčiausiuose gyvenimo momentuose ?

Nes būtent kasdienybėje sąmonė tampa matoma.

Galime kalbėti apie labai aukštus sąmonės dažnius, kosminę informaciją, naująją ar kristalinę sąmonę, tačiau visa tai įgyja tikrąją vertę tada, kai pradeda gyventi žmoguje. Kai sąmoningumas tampa ne būsena kelioms valandoms, o vidiniu veikimo principu. Kai kūnas tampa jos dalyviu. Kai žmogaus žodis, veiksmas, kūryba ir pasirinkimas pradeda nešti tą pačią informaciją, kurią jis jau atpažino savyje.

Tada atsiranda vientisumas.

Ir galbūt vienas didžiausių šiandienos virsmų yra būtent šis – mokytis talpinti vis daugiau savo sąmonės žmogaus gyvenime. Ne atsitraukti nuo materijos, o ją pripildyti sąmoningumu. Ne vien pažinti savo gilesnius sluoksnius, o leisti jiems dalyvauti tame, kaip gyvename. Ne vien priimti naują informaciją, o tapti erdve, kurioje ji gali įgyti formą.

Tuomet naujoji matrica tampa ne idėja. Ji pradeda veikti per žmogų.

Gyvybės kodas tampa ne sąvoka. Jis pradeda skleistis per gyvenimą.

O sąmonės pokytis tampa ne tuo, ką galime apie save papasakoti, bet tuo, kaip esame, kaip kuriame ir kokią gyvybę per save leidžiame į pasaulį.

Man atrodo, būtent čia prasideda vienas gražiausių sąmonės etapų – kai tai, ką ilgą laiką galėjome tik pajusti subtilioje erdvėje, pradeda turėti kūną, balsą, veiksmą ir vietą mūsų kasdienybėje.

Kai sąmonė keičiasi iš tiesų, keičiasi ne tik tai, ką matome. Keičiasi pats vidinis principas, iš kurio gyvename.