Naujosios disciplinos dėsnis
Naujoji disciplina taip pat reiškia gebėjimą išbūti nežinojime. Žmogus nebeskuba užpildyti tylos senomis žiniomis ar greitais atsakymais. Jis leidžia naujam suvokimui gimti savo laiku. Didžiausi virsmai dažnai vyksta ne tada, kai žmogus aktyviai ieško, bet tada, kai jis pakankamai nurimsta, kad galėtų išgirsti tai, kas visada buvo šalia.
Rita Bakaitiene
7/23/20263 min read
Naujosios disciplinos dėsnis nėra taisyklių rinkinys, kurio žmogus turi laikytis. Jis nėra paremtas kontrole, savęs ribojimu ar nuolatiniu siekiu būti geresniu. Tai gyvas sąmonės principas, kviečiantis žmogų nuolat dalyvauti savo paties virsme. Kiekvieną akimirką žmogus kuria save iš naujo, todėl kiekviena akimirka tampa galimybe pažinti ne tai, kuo jis buvo vakar, bet tai, kuo tampa dabar.
Šis dėsnis gimsta iš suvokimo, kad sąmonė nėra statiška. Ji nuolat plečiasi, keičia savo struktūrą, priima naujus informacijos sluoksnius ir kuria vis sudėtingesnius ryšius tarp matomos ir nematomos tikrovės. Todėl žmogus, kuris gyvena naujosios sąmonės ritmu, nebegali remtis vien vakarykščiais atsakymais. Kiekvienas naujas suvokimas reikalauja naujo žmogaus. Jeigu sąmonė plečiasi, o žmogaus vidinė laikysena nesikeičia, atsiranda vidinis prieštaravimas. Naujoji disciplina padeda šį prieštaravimą ištirpdyti.
Ji prasideda ten, kur žmogus tampa visiškai nuoširdus sau. Jis nebeslepia savo baimių už gražių žodžių, nebekuria dvasinio įvaizdžio ir nebesistengia atrodyti sąmoningesnis, nei yra iš tikrųjų. Jis drįsta pažvelgti į save be kaukių, nes supranta, kad tik tai, kas matoma, gali būti perkeista. Viskas, kas slepiama nuo savęs, išlieka valdanti jėga.
Todėl naujoji disciplina pirmiausia yra tyrumo disciplina. Ne moralinio tyrumo, bet vidinio skaidrumo. Žmogus pamažu išmoksta pastebėti, iš kokios vietos gimsta jo mintis, kodėl jis priima vieną ar kitą sprendimą, kas slypi už jo žodžių, kokį dažnį skleidžia jo ketinimas. Jis pradeda suprasti, kad Kūrėjas reaguoja ne į žmogaus ištartus sakinius, o į tikrąją jo vidinę būseną. Sąmonė visada kuria iš to, kuo žmogus yra, o ne iš to, kuo jis nori atrodyti.
Kuo labiau plečiasi žmogaus sąmonė, tuo jautresnė tampa jo vidinė struktūra. Jis pradeda jausti, kad kiekviena mintis palieka pėdsaką jo nervų sistemoje, kiekvienas pasirinkimas formuoja naujus neuroninius ryšius, o kiekvienas ketinimas tampa impulsu, kurį subtilioji materija priima kaip kūrybos pradžią. Tuomet disciplina tampa ne pareiga, o natūralia atsakomybe už tai, ką žmogus įneša į bendrą kūrinijos lauką.
Naujoji disciplina taip pat reiškia gebėjimą išbūti nežinojime. Žmogus nebeskuba užpildyti tylos senomis žiniomis ar greitais atsakymais. Jis leidžia naujam suvokimui gimti savo laiku. Didžiausi virsmai dažnai vyksta ne tada, kai žmogus aktyviai ieško, bet tada, kai jis pakankamai nurimsta, kad galėtų išgirsti tai, kas visada buvo šalia.
Todėl ši disciplina reikalauja vidinės tylos. Tik tyloje tampa girdima tai, ko negali perduoti žodžiai. Tik tyloje žmogus pradeda atskirti savo asmenybės balsą nuo gilesnio sąmonės vedimo. Tik tyloje atsiveria gebėjimas ne tik gauti informaciją, bet ir atpažinti jos kokybę.
Naujojoje sąmonėje nebeužtenka vien patirti subtilų pasaulį. Kiekviena patirtis turi būti įkūnyta. Jeigu suvokimas nepakeičia žmogaus santykio su gyvenimu, jis lieka tik gražia idėja. Tikrasis virsmas prasideda tada, kai nauja įžvalga tampa nauju pasirinkimu, nauju veiksmu ir nauju gyvenimo būdu. Sąmonė tampa gyva tik tuomet, kai ji įgauna formą materijoje.
Todėl naujosios disciplinos esmė nėra nuolat siekti daugiau patirčių. Jos esmė – vis giliau įkūnyti tai, kas jau buvo atverta. Kiekvienas naujas dažnis prašo ne susižavėjimo, o brandos. Ne emocinio pakilimo, o gebėjimo jį išlaikyti. Ne vienos įspūdingos akimirkos, o kasdienio gyvenimo, kuris tampa tos sąmonės atspindžiu.
Kuo aukštesnius sąmonės dažnius žmogus pradeda priimti, tuo svarbesnis tampa stabilumas. Ne todėl, kad sąmonė bijo judėjimo, bet todėl, kad tik stabili vidinė struktūra gali išlaikyti didesnį informacijos, energijos ir kūrybinės galios srautą. Be vidinės ašies net ir didžiausios įžvalgos išsisklaido. Su vidine ašimi jos tampa gyva kūrybine jėga.
Todėl naujosios disciplinos dėsnis nėra kvietimas tapti tobulu. Jis yra kvietimas tapti tikru. Nebėgti nuo savo augimo etapų, nesmerkti savo žmogiškumo ir nesustoti ties tuo, kas jau pažinta. Kiekvienas sąmonės sluoksnis yra tik vartai į dar gilesnį pažinimą.
Žmogus, kuris pasirenka šį dėsnį, nebeieško galutinio atsakymo apie save. Jis supranta, kad pati sąmonė yra gyvas, nuolat besiplečiantis procesas. Kiekviena diena atveria naują pažinimo erdvę, kiekvienas susitikimas tampa veidrodžiu, kiekvienas išbandymas – galimybe pamatyti dar nepažintą savo dalį. Todėl savęs pažinimas niekada nesibaigia. Jis tik tampa vis gilesnis, tylesnis ir tyresnis.
Tikroji naujosios disciplinos galia atsiskleidžia tada, kai žmogus nustoja kovoti su savimi ir pradeda sąmoningai bendradarbiauti su Kūrėjo kūrybos procesu. Tuomet jo gyvenimas tampa ne atsitiktinių įvykių grandine, o gyvu sąmonės kūriniu, kuriame kiekviena mintis, kiekvienas pasirinkimas ir kiekvienas įkvėpimas dalyvauja gimstant naujai realybei. Ir būtent šiame nuolatiniame bendrakūrybos procese žmogus atranda ne tik gilesnį pasaulio pažinimą, bet ir patį save – tokį, kokį Kūrėjas jį sukūrė nuo pat pradžių.
Su meile Rita
Naujosios disciplinos dėsnis
